- žebtai
- žẽbtai sm. pl. (2), žébtai (1) žr. žabtai:
1. Šuo išsižiojęs, žébtai raudonuo[ja] Nmk. Šunies žẽbtai juodi, piktas, gal įkąsti Klm. Pavadeliai nuo žébtų arklio eina Kltn. Keptą paršiuką ant stalo padėdavo, į žébtus pyrago įgrūsdavo Pp.
2. Duosu į žebtus! Varn. Nusiramink, susimildama, nes per žebtus gausi J.Marc.
◊ žebtùs uždarýti nutilti: Uždarýk žebtùs, gana bešnekėti! Klm.
Dictionary of the Lithuanian Language.
